EN LT
ATSAKYMAS FILOSOFUI KRESCENCIJUI STOŠKUI Print
Written by Redas Diržys   

 

Labai dėkingas už repliką – ji nėra netikėta, bet atvirkščiai - labai logiška ir netgi kiek schematiška, bet tuo pat metu ir labai nuoširdi ir todėl matau prasmę diskutuoti.

 

Pradėkime nuo proletkulto – taip, tai iš tiesų buvo bolševikinė struktūra, bet, teisingumo dėlei, prieš ją pasmerkdami pripažinkime ir tai, kad ji niekada nebuvo įgyvendinta. Pagrindinis proletkulto teoretikas Bogdanovas (tikra pavardė Malinauskas – gudas nuo Gardino) šį apibrėžė kaip vieną iš trijų neatsiejamų revoliucinio socializmo elementų: tarybos, kaip ekonominis interesas; komunistų partija – politinis, o proletkultas – kultūrinis ir dvasinis elementas. Deja jame pačiame jau buvo užkoduota nesėkmė, nes partija iš karto užėmė hegemonijos poziciją kitų dviejų elementų atžvilgiu. Dar prieš įgyvendinant programą Leninas uždraudė bet kokį eksperimentinį elementą kultūroje ir reikalavo aiškaus, proletariatui suprantamo, tikslo – ko vertas vien pasakymas „iš visų menų mums svarbiausi yra kinas ir cirkas“. Nežiūrint to, kad Bogdanovas didžiąja dalimi rėmėsi Ernsto Macho empiricistinėmis pažiūromis, kurias siejo su marksizmu. Be to Bogdanovas buvo visuotinės sistemų teorijos šalininkas, kurioje buvo teigiamas žmogaus kaip daugialypės ir multidimensinės asmenybės vystymasis priešpastatant jį susvetimėjusiam kapitalistiniam specialistui.

 

Deja, Lenino pozicijos buvo kategoriškos šiuo atveju (jis puikiai žinojo Ciuricho dadaistus, jau buvo spėjęs susikirsti su Tzara dėl šio radikalaus požiūrio  ir jis reikalavo aiškaus rezultato, kuriam pasiekti reikia specialistų. Tokiu būdu „buržuazinės kultūros‘ klausimas taip ir liko neišspręstas dar pačioje revoliucijos užuomazgoje (kaip ir visų kitų kada nors įvykusių revoliucijų atveju) ir taip pasmerkė tolimesnį bolševikų valstybės vystimąsi valstybinio totalitarinio kapitalizmo kryptimi. Panašiai atsitiko ir su tarybomis – pagrindine žmonių saviorganizacijos forma, kuri įmanoma tik nesant centralizuotai hegemonijai (anarchizmas), o bolševikų atveju ji labai greitai tapo manipuliaciniu elementu – tas pats atsitiko visame pasaulyje, tokias pat manipuliacines tarybas turime ir mes šiandien. Jomis manipuliuojama , beje, padedant tai pačiai buržuazinei-kultūrinei sistemai. Taigi, grįžtant prie proletkulto – tik vienus metus proletkultas buvo labai dosniai finansuojamas iš narkomproso, ir to pakako, kad jis virstu ne proletariato dvasios palaikymo struktūra, bet ideologiniu aparatu jų smegenims plauti – kaip ir visa buržuazinė kultūra. Bogdanovas buvo greitai nušalintas, o vadinamąjį pseudo-proletkultą dar kurį laiką vairavo tolerantiškasis Lunačiarskis, kol Stalinas jų visų neišvaikė 1925. Istorijos, deja, nepamiršome, bet ir nenorime tikėti primestomis schemomis.

 

Dėl Jūsų pastabų apie kūrybingų žmonių susivienijimą – čia aš įžvelgiu nemažą dalį ironijos ir arogancijos. Reikia pabrėžti, kad tiek tarybinė, tiek nepriklausomos Lietuvos propagandos mašina dirbo savo ideologinį darbą ir jis visų pirma pasireiškė kultūros ir edukacijos sferose. Manau, kad sutiksite, kad kultūrinė edukacija yra vykdoma labai kryptingai – nuo pat mažumės yra kalama į galvą „elitiniai“ vardai, sustabarėjusios kultūrinės klišės, ruošiami susvetimėję sau patiems ir pasauliui „specialistai“ – tamstą irgi reiktų priskirti labai specializuotam tipui. Edukacinė sistema mūsuose tokia, kad jos nepriėmęs būsi išmestas į patvorį, o kultūrinė sistema – jos atsisakęs tapsi pažeminimo objektu. Reikia pripažinti, kad kultūros sferoje jokių „objektyvių“ kriterijų nėra ir niekada nebuvo, bet yra galios institucijos ir jų proteguojami „ekspertai“, kurie atskiria pelus nuo grūdų. O priežastingumo reikėtų ieškoti visai ne ten, kur siūlote, nes ir Jūsų taip nekenčiama bolševikų revoliucija, ir nacizmas, ir fašizmas yra to paties medžio šakos. Tą medį pasodino XVIII a. „švietėjai“ ir jo vardas – buržuazinė kultūra, kurios tikslas pakylėti viduriniąją klasę iki aristokratų ir taip atskirti juos nuo „žemųjų“ klasių bei suteikti teisę tuos netikėlius valdyti.

Bet iš esmės aš sutinku su jūsų apibūdinimu, kad kalbame apie klasių kovą, nors akivaizdu, kad kapitalizmas susidorojo su proletariatu – šis tiesiog išnyko. Keičiasi ir kovos metodai.

 

Dėl kolektyvinės kūrybos – čia nėra vien bolševikų atradimas. Šios idėjos įvairiausiomis formomis vystėsi per visą XX a. kaip radikalios kultūrinės alternatyvos: dada, siurrealizmas, letristai, situacionistai, tas pats Fluxus, kiti 7-o dešimtmečio judėjimai Europoje, Amerikose ir Japonijoje ... ir daugybė kitų. Pagrindinis elementas – kūrybiškumas priklauso visiems žmonėms, ir ideologinės valstybinės represinės kultūrinės sistemos neturi teisės represuoti žmogaus jau nuo pat vaikystės. O specializuota „rimtoji kultūra“ tėra fetišizuotas produktas, skirtas vartojimui ir žmonių susvetimėjimui tiek tarpusavyje, tiek su pasauliu didinti.

 

Taigi, apibendrindamas teigiu, kad VEKS‘as tikrai nėra joks proletkultas – tai tipiškas neoliberalaus kapitalizmo kultūros produktas su visa mano jau minėta ideologine sistema, kuri yra tiesiog neįmanoma be korupcijos. VEKS‘as turi tik vieną teigiamą savybę – jis parodė, kokia korumpuota yra visa kultūrinė sistema...ją irgi sugalvojo Vakarai....

 

Mūsų bėda yra ne barbarybė, bet „civilizacijos“ perteklius...

 

Atleiskit, kad laiškas išėjo kiek ilgokas, bet problema nėra jau tokia paprasta, kad pora sakinių atsakyti...

 

Linkiu Jums sėkmės, ir užtikrinu, kad gąsdinimų nebebijau

 

 

Redas Diržys

 

PDKRT iniciatyvinė grupė

Data Miners & Travailleurs Psychique [DAMTP]