EN LT
AUTORITARIZMAS MUMYSE IR GRETA MŪSŲ Print
Written by Castor & Pollux   

 

Tiesioginės demokratijos šaukliai Castoras su Polluxu diagnozuoja rimtą sociumo ligą – įsisenėjusį autoritarizmo vėžį. Ryžtingu mostu jie atmeta tariamos demokratijos apologetų propagandą ir praneša baisiąją naujieną – Lietuva yra pati tikriausia autoritarinė valstybė.

 

Castor: Bene pati didžiausia šiuolaikinės vakarietiškos visuomenės blogybė yra ta, kad visuomenei svarbius sprendimus priima saujelė žmonių, įsitaisiusių itin centralizuotos ir hierarchizuotos valdžios viršūnėje. Nepaisant nuolatinių vakarietiškos demokratijos liaupsių, pasaulyje dominuoja viena nedemokratiškiausių demokratijos formų – atstovaujamoji demokratija, pasižyminti itin aukštu autoritarizmo lygiu.

 

Autokratiniai vieno ar keliolikos valdžiažmonių sprendimai neatspindi ir negali atspindėti bent kiek platesnių visuomenės sluoksnių interesų, todėl visada virsta nedidelių oligarchinių grupuočių tarpusavio rietenomis dėl valdžios, pakiliai vadinamomis „politiniu šalies gyvenimu“. Kiekvienoje Vakarų šalyje šiandien dominuoja negausus elitas, siekiantis bet kokia kaina apginti siaurus savo interesus ir blokuoti bet kokias „iš apačios“ kylančias iniciatyvas. Visus svarbius sprendimus priima nedidelė elito mažuma, o paprasti piliečiai yra nušalinti nuo visuomeninių reikalų tvarkymo ir privalo klusniai vykdyti elito nurodymus.

 

Akivaizdu, kad tokia visuomeninė sistema yra autoritarinė, kad ir ką kalbėtų demokratijos liaupsintojai. Šiandien mes gyvename „švelnaus autoritarizmo“ laikais, kada visuomenė yra suskaldyta į dvi nelygiavertes grupes – valdančiųjų mažumą ir valdomųjų daugumą, tarp kurių plyti neperžengiama praraja. Autoritarinė atstovaujamosios demokratijos sistema šiandien yra pagrindinė kliūtis harmoningo visuomenės vystymosi ir visuotinės gerovės kūrimo kelyje.

 

Pollux: Ar nepersūdei, brolau? Juk tokiais teiginiais kėsiniesi į šiandieninės santvarkos pamatus. Kiekvienas pasakys, kad mūsų šalis ne autoritarinė, o demokratinė.

 

Castor: Autoritarinės visuomenės supratimas atsiranda atsisakius vulgarios ir klaidingos binarinės opozicijos „demokratija versus autokratija“ ir ėmus nagrinėti autoritarizmo fenomeną plačiu rakursu – kaip autoritetingų žmonių, įgijusių politinę, ekonominę ir kultūrinę galią, dominavimo apraiškas mūsų visuomenėje.

 

Šiandieninės demokratijos kritikas Robertas A. Dahlas autoritarinę visuomenę apibrėžia trimis kriterijais: mažu vyriausybės legitimumo laipsniu ir dideliu lyderių autoritetu; nedideliu skaičiumi asmenų, kurie lemia politinių sprendimų priėmimą; mažu politinės sistemos subsistemų skaičiumi ir nedideliu jų autonomijos laipsniu. Mano manymu, visus šiuos kriterijus lietuviška visuomenė kuo puikiausiai atitinka. Seimo nariai pas mus išrenkami 20-25 proc. visų balsavimo teisę turinčių žmonių balsais (mažas legitimumas), o aukščiausių valstybės vadovų reitingai siekia 70-80 proc. (didelis autoritetas). Asmenys, kurie priima politinius sprendimus (Seimo ir vyriausybės nariai), sudaro vos kelias procento dalis nuo visų šalies gyventojų, o apie autonomines politinės sistemos subsistemas (pilietinę visuomenę, susibūrusią į atskiras bendrijas ir nevyriausybines organizacijas) nėra ko nė kalbėti.

 

Taigi mūsų visuomenę lyg ir privalėtume vadinti autoritarine, tačiau šio žodžio bijome kaip baubo. O be reikalo. Autoritarizmas yra kur kas platesnė sąvoka nei įprasta manyti. Autoritarinė visuomenė toli gražu nėra tik monarchija ar autokratija, kada aukščiausia politinė valdžia sutelkta vieno asmens rankose. Autokratinė diktatūra yra tik griežčiausia autoritarizmo forma, o švelnesnių jo formų yra daugybė – nuo parlamentinės respublikos iki generolų chuntos režimo.

 

Pollux: Gal galėtum detaliau paaiškinti, kas yra atstovaujamoji demokratija ir kaip ji veikia?

 

Castor: Kaip minėjau, viena „švelnaus autoritarizmo“ apraiškų vadinama atstovaujamąja demokratija. Autoritetą ir galią įgiję lyderiai atstovaujamoje demokratijoje dominuoja visur – versle, mene, švietime, politikoje, o jų gamybos mechanizmas yra detaliai formalizuotas ir įteisintas įstatymais. Šimtmečius tobulinti valdžios rinkimų mechanizmai priverčia milijonus žmonių „savo noru“ atsisakyti sprendimų priėmimo galios ir perleisti ją kelioms dešimtims arba keliems šimtams atstovų, o komplikuoti valdžios atskaitomybės, jos atšaukimo bei keitimo mechanizmai priverčia šiuos atstovus „savo noru“ tapti autoritarais, kurių rankose sukoncentruota neribota ir beveik nekontroliuojama galia. Iš esmės atstovaujamoji demokratija valdomųjų daugumai suteikia vienintelę sprendimų priėmimo teisę – „savo noru“ išsirinkti naujus valdančiuosius autoritarus vietoje senųjų, kurių kadencija pasibaigė. 

 

Taigi šiandien vyraujanti demokratijos forma yra ne autokratijos priešingybė, kaip dažnai manoma, o tik „sušvelninta“ jos modifikacija. Nuo autokratijos atstovaujamoji demokratija skiriasi tik sprendimus priimančių žmonių skaičiumi – valdantysis autokratas paprastai būna vienas, o valdančiųjų „demokratų“ – keliolika ar keli šimtai.

 

Atstovaujamoji demokratija yra itin nutolusi nuo senovės graikų „demokratijos kaip žmonių valdžios“ sampratos. Tikroji demokratija būtų tiesioginė demokratija, kada sprendimų priėmimo procese galėtų dalyvauti visi žmonės arba absoliuti jų dauguma. Pas mus to nėra, tad jokia demokratija nė nekvepia.

  

Pollux: Tačiau šiandieninės demokratijos apologetai dažnai naudoja kitą argumentą. Mūsų laikus jie priešpastato XX a. pirmajai pusei, kada beveik visas pasaulis buvo įklimpęs autoritarinių režimų liūne. Jie iškelia viešumon tų režimų vykdytą terorą, represijas bei nusikaltimus ir tuo pačiu stengiasi parodyti, kad šiandieninė visuomenės valdymo tvarka yra visiškai kitokia, vos ne demokratijos idealas.

 

Castor: Žinoma, autoritarizmas šiandien kur kas švelnesnis nei XX a. pirmojoje pusėje, kada visoje Europoje įsigalėjo itin griežtos autoritarinės ar totalitarinės valdžios formos: Stalino režimas Sovietų Sąjungoje, Hitlerio – Vokietijoje, Mussolinio – Italijoje, Franco – Ispanijoje, Pilsudskio – Lenkijoje ar Smetonos – Lietuvoje. Tačiau nuo tų laikų mažai kas pasikeitė. Išliko ta pati atstovaujamosios demokratijos sistema, kadaise iškėlusi į valdžią Hitlerį ir kitus diktatorius. Visuomenėje nesumažėjo ir autoriteto kultas, gimdantis vis naujus lyderius, patriarchus bei tautų vadus.

 

Nors autoritarizmo tema Lietuvoje nėra giliai išnagrinėta, tačiau kai kurie skaičiai ir abstraktūs samprotavimai leidžia manyti, kad mūsų šalies gyventojams itin būdingas autoritarinis mąstymas. Protestantišką etiką tyrinėjanti vokiečių sociologė Katrin Mattusch 1990 m. atliko apklausą, kuria siekė nustatyti lietuvių, estų ir latvių vertybinių orientacijų skirtumus. Apklausos duomenimis, teiginiui „Įvykių eigą lemia atskiros asmenybės” pritarė 80,1 proc. lietuvių, o teiginiui „Prieš neteisingą įstatymą žmogus yra bejėgis” – net 85,8 proc. 1989 metų lapkritį A. Brazauską kaip geriausiai atstovaujantį jų interesams politiką įvardijo 63 proc. lietuvių, o 1990 metų sausį taip manančiųjų buvo net 73 procentai.

 

Tokia aiškiai išreikšta orientacija į „tvirtą ranką” išliko per visą pastarąjį dvidešimtmetį, ji netgi sustiprėjo. 2009 metų pabaigoje „Vilmorus“ atlikta apklausa paliudijo, kad prezidentė D. Grybauskaitė Lietuvos žmonėms prilygsta mesijui – ja pasitikėjo 90 proc. šalies gyventojų. Didžiulės įtakos autoritariniam mąstymui greičiausiai turėjo mūsų šalies istorija, liudijanti, kad Lietuvoje gyvenantys žmonės nuolat tūnojo po kieno nors padu – kunigaikščių, bajorų, carų ir prezidentų.

 

Pollux: Besiklausydamas tavo samprotavimų prisiminiau seną gerą argumentą – tu, kaip ir Leninas, nori, kad valstybę valdytų kiekviena virėja!

 

Castor: Betgi tai anekdotas! Leninui klaidingai priskiriama frazė „Kiekviena virėja gali valdyti valstybę“ eksploatuojama jau beveik šimtą metų! O sakė jis kaip tik atvirkščiai – kad ne kiekviena virėja gali valdyti valstybę. 1917 metų pabaigoje parašytame straipsnyje „Ar bolševikai išlaikys valstybinę valdžią?“ Leninas teigė: „Mes nesame utopijos šalininkai. Mes žinome, kad kiekvienas juodadarbis ar kiekviena virėja šiuo metu negali valdyti valstybės. Dėl to mes sutinkame ir su kadetais, ir su Breškovskiu, ir su Cereteliu.“

 

Spėju, kad šią frazę specialiai iškraipė Vakarų politikai, norėdami pašiepti sovietinę sistemą ir parodyti savo, kaip profesionalių valstybės valdytojų, pranašumą. Tačiau jie užlipo ant savo pačių numesto grėblio – paaiškėjo, kad Leninas buvo toks pat profesionalas kaip ir jie. 1918 m. sausį jis išvaikė tiesioginės demokratijos principu susibūrusį Steigiamąjį susirinkimą bei vietines tarybas ir įvedė autoritarinę valdžią. Kitaip tariant, vietoje neprofesionalių virėjų Leninas pastatė profesionalius komisarus. Tiesioginės demokratijos utopija, gyvavusi vos kelis mėnesius, baigėsi.

 

Pollux: Bet ar tiesioginė demokratija nėra utopija? Argi kada nors ji buvo sukurta?

 

Castor: Taip, ir ne kartą. Pradėti reiktų nuo senovės Anatolijos neolito laikų gyvenvietės, pavadintos „Šakutės kalva“ (Çayönü). Nuo 7300 pr.m.e. 1200 metus šioje gyvenvietėje buvo įsikūrę apie 10 000 gyventojų, kurie neturėjo centrinės valdžios ir nebuvo susiskirstę į socialines klases. Ši vietovė laikoma „urvinio komunizmo“ pirmtake. Pirmykštė tiesioginė demokratija vyravo visose rinkėjų ir medžiotojų bendruomenėse, kurios gyvavo tūkstančius metų. 1000 metų (650-1650 m.) be valstybės gyveno keltų Airijos gyventojai, kol XVII a. šalį užkariavo Anglija. Be karaliaus ir be jokios centrinės vykdomosios valdžios nuo 930 iki 1292 metų pragyveno Islandijos federacija. Pietinėje Azijos dalyje, nuo Vietnamo aukštumų iki Afganistano išsidriekusioje kalnuotoje teritorijoje, vadinamoje Zomija, iki pat šių dienų gyvena daugiau nei 100 milijonų žmonių, kurie nežino, kas yra valdžia

 

1918-1921 m. gyvavo N. Machno įkurta anarchistinė Guliaipolės respublika. 1921 m. tiesioginę demokratiją paskelbė sukilę Kronštato jūreiviai. 1929 m. Korėjoje buvo įsteigta 3 metus prasilaikiusi Šinmino autonomija, kurią administravo kolektyvinė savivaldos organizacija – Korėjos žmonių asociacija. 1936-1939 m. tiesioginė demokratija kūrėsi Katalonijoje ir Aragone (Ispanija). 1979-1980 m. savivaldos ir tiesioginės demokratijos idėjos buvo įgyvendintos šiaurinėje Turkijoje, prie Juodosios jūros įsikūrusiame Fatsos mieste su 20 000 gyventojų. Iš šiandieninių vakarietiškų šalių tiesioginės demokratijos daugiausia Šveicarijoje, kurioje vyksta daugybė referendumų, o atskiriems kantonams suteikta plati autonomija.

 

Pollux: Grįžkime prie atstovaujamosios demokratijos, kurią tu vadini autoritarine. Kodėl gi tokia visuomeninė sistema taip plačiai paplitusi? Gal ji tiesiog natūrali „Homo sapiens“ rūšiai?

 

Castor: Teiginys, kad mūsų visuomenė yra autoritarinė, kai kuriems žmonėms gali pasirodyti nepagrįstas, keistas ir net juokingas, tačiau taip yra tik dėl to, kad autoritarizmas yra kiaurai persmelkęs visus mūsų santykius ir tapęs „nematomu“. Autoritetu ir galia grįsti santykiai šiandien yra įprasta, kasdienė, visiems priimtina norma. Autoritarizmas klesti anaiptol ne vien politikoje, apie kurią daug kalbėjau, bet ir visoje mūsų kultūroje – mene, moksle ir netgi šeimos santykiuose.

 

Nepolitinėje sferoje autoritarizmas apibrėžiamas kaip viena iš moralinio dogmatizmo formų, reikalaujanti remtis autoritetu. Kuo jau kuo, o įvairiais autoritetais mes remiamės kasdien nuo ryto iki vakaro. Be autoritetingų specialistų citatų neapseina nė vienas mokslinis straipsnis, o be autoritetingų tėvų pamokymų – nė vienas pokalbis su vaikais ar paaugliais.

 

Kaip giliai autoriteto galia įsišaknijusi mūsų sąmonėje, puikiai parodė Jeilio universiteto mokslininko Stanley‘io Milgramo 1963 m. atliktas eksperimentas, kurį jis vėliau aprašė knygoje „Paklusnumas autoritetui: eksperimentinis tyrimas“ („Obedience to Authority: An Experimental View“, 1974). Mokslininkas tyrė, kaip elgiasi žmogus, iš autoritetingo šaltinio gavęs nurodymus, kurie kertasi su vidinėmis tiriamojo nuostatomis. Tiriamieji buvo suskirstyti į „mokytojus“ ir „mokinius“. Autoritetingas mokslininkas įsakydavo „mokytojams“ bausti vis stiprėjančia elektros srove „mokinius“, jei tik šie pateikdavo klaidingą atsakymą.

 

Eksperimento rezultatai šokiravo. Priešingai nei manyta prieš eksperimentą, dauguma bandomųjų pakluso „autoriteto“ nurodymams ir be jokio gailesčio baudė „mokinius“ elektros šoku. 65 proc. „mokytojų“ priėjo iki skalės pabaigos ir paleido 450 voltų elektros srovę žinodami, kad „mokinys“ jaučia nepakeliamą skausmą. Eksperimentas parodė, jog paklusnumas autoritetui taip giliai įsišaknijęs mūsų sąmonėje, kad verčia mus paklusti net tada, jei jaučiame didžiules moralines kančias ir vidinį konfliktą.

 

Iš tikrųjų S. Milgramas sugalvojo šį eksperimentą norėdamas išsiaiškinti, kodėl eiliniai vokiečiai karo metais pakluso nacių įsakymams ir savo rankomis sunaikino milijonus žmonių, uždarytų koncentracijos stovyklose. Atlikęs eksperimentą JAV, jis norėjo vykti į Vokietiją, kur, jo nuomone, gyvena klusnūs žmonės. Tačiau mokslininkui užteko ir Konektikuto gyventojų: „Aš nustačiau tokį aukštą klusnumo lygį, kad man nėra jokio reikalo keliauti į Vokietiją“.

 

Eksperimentas buvo pakartotas dešimtis kartų su skirtingais žmonėmis įvairiose šalyse. 2002 m. žurnale „Psychology Today“ Merilendo universiteto tyrėjas Thomas Blassas paviešino visų pakartotinių eksperimentų rezultatus – skalės pabaigą pasiekia, t.y. autoritetui besąlygiškai paklūsta, nuo 61 iki 66 proc. žmonių.

 

Pollux: Tai negi žmonės tokie kvaili avinėliai? Negi nemato, kad gyvena visuomenėje, kurioje valdantieji naudojasi jų klusnumu?

 

Castor: Padėtis iš tikrųjų nepavydėtina. Manau, kad žmonės gyvena ramiai dėl dviejų priežasčių: politinio, kultūrinio ir ekonominio elito autoritarizmas yra gana „švelnus“, be to, autoritetų galiai žmonės pasiduoda savo noru, nes nuo mažų dienų jiems yra diegiama autoritetų mėgdžiojimo kultūra.

 

 Šiandieninėje autoritarinėje visuomenėje, kitaip nei represiniame totalitarizme, žmogus turi tam tikrą elgesio ir veiksmų laisvę, prievarta jo atžvilgiu nenaudojama, jeigu jis pasyviai paklūsta valdžiai. Tai aktyvios elito mažumos ir pasyvios masių daugumos visuomenė. Tokioje visuomenėje plinta apatija ir bejėgiškumas, valdžios baimė ir nepakantumas kitamaniams. Valdžia mistifikuojama, įsivaizduojama kaip aukštesnė jėga, didelė dalis gyventojų apskritai atsisako laisvo pasirinkimo teisės ir savanoriškai perduoda ją politiniams ir religiniams lyderiams. Autoritarinę valdžią tokia politinė apatija visiškai tenkina, todėl piliečių dalyvavimas politikoje tampa vis labiau ritualinis.

 

Pollux: Klausyk, tu tiksliai aprašei mūsų gimtąją šalį, kurią nuo šiol vadinsiu autoritarine. O ką gi daryti, kad ji tokia nebūtų?

 

Castor: Vienintelis efektyvus ginklas prieš autoritarizmą yra savivaldos plėtra (atminkime, kad šiandien savivalda Lietuvoje netgi skurdesnė nei sovietų laikais). Šį pavasarį politinis elitas užblokavo pirmąjį (per 20 metų) žingsnį savivaldos link – tiesioginius merų rinkimus. Tačiau nusiminti neverta. Nesiseka politikoje – pabandykime kultūroje. Pjaukime iš savo smegenų moralės dogmų ir autoritetų pūlinius. Auklėkime vaikus ne paklusnumo, o pasipriešinimo tėvams dvasia. Abejokime viskuo – ne tik pripažintais autoritetais, bet ir pačiais savimi.

 

Balsas.lt

2010 05 15