EN LT
MENAS YRA NEGERAI Print
Written by Redas Diržys   

 

Dailėtyrininkė Agnė Narušytė straipsnyje „Apie skaitymą“ (7 meno dienos, nr. 39 (915), 2010-11-05) kritikuodama kritišką Kęstučio Šapokos straipsnį „Demokratija, simuliacija, manipuliacija – sudėtingas ŠMC dailės dešimtmetis“ (Kultūros barai, nr. 10, 2010), rašo: „Teksto retorika primygtinai man perša neigiamą nuomonę apie parodą, bet paieškojusi argumentų randu tik tai, kad „kažkas joje negerai“. Kas tas kažkas? Iš to, kiek vietos straipsnyje skirta paties ŠMC kritikai, akivaizdu, kad negerai yra institucijos vienvaldystė – ir išorinė (šiuolaikinio meno lauke), ir vidinė (nesikeičiantis direktorius). Negerai ir tai, kad apžvalginėje parodoje institucija dar kartą įtvirtino savo pačios sukurtą menininkų hierarchiją. Kad neįsileido alternatyvos. Tą patį leitmotyvą galima perskaityti ir karštoje Monikos Krikštopaitytės, Laimos Kreivytės ir to paties Šapokos diskusijoje (7 meno dienos, 2010-10-15), tik čia institucijos kritika gretinama su patriarchalinės kultūros kritika. Tikrai kažkas negerai.“

Akivaizdu, kad kritikė pati nesugebėjo rasti to „negerumo“ priežasčių, o gal ir nenorėjo, nes akivaizdžiai ieškojo atsakymų ten, kur geriausiu atveju nuobodybė tūno. O gal ji sąmoningai pučia miglą į akis? Ir ne tik ji, ir ne tik miglą, ir ne tik į akis...

 

Vietiniame kultūriniame diskurse pastaruoju metu akivaizdžiai įsigalėjo beveik isteriškas profesionalizuotų ir specializuotų kritik(i)ų tonas. (Antai ir Narušytė įsižeidusi klausia: „Iš kur tiek pykčio? Kai kurias vietas skaitant darosi nejauku.“) Dažnai apeliuojama į netoleruotiną jų priešininkų ad hominem retoriką, neapykantos kurstymą, argumentų stoką, net „vertinamųjų būdvardžių ir kalbos figūrų“ vartojimą (ar įmanomas tekstas be jų?!). Tiesą sakant, visas šias tendencijas aptinku jų pačių retorikoje. Dar daugiau – tokio pobūdžio tekstuose (ypač kai apibūdinami oponentai) vis dažniau peršamas argumentas – būdvardis „teisingas“ (arba jo neiginys). Institucionalizuotos estetikos požiūriu tai tėra paprastasis totalitarizmas – iš galios pozicijos įtvirtinamas „geras, teisingas, aukštasis skonis“. Narušytė irgi siūlo tiesiog „keliauti nuo vieno kūrinio prie kito, skaityti ir sau rašyti tą šeštąjį neparašytą parodos skyrių, kurį kitų ateityje sukonstruos tylus asmeninių interesų nuoseklumas“.

„Interesų nuoseklumo“ labui pabandysiu nuosekliau atskleisti totalitarinio diskurso požymius nūdienėje dailės kritikoje ir, skirtingai nuo mano oponentų/oponenčių „universalios“ pozicijos, tai atliksiu iš klasinių pozicijų.

 

Ar šiuolaikinis menas vis dar yra kovos laukas, ar jau visi pralaimėjo?

 

Mane stebina desperatiškos šiuolaikinio meno isteblišmento pastangos įrodyti, neva meno lauke nebeliko dėl ko kovoti – nesantaika tarp jaunų ir senų, tarp neoliberalių šiuolaikinio meno centrų ir dailininkų sąjungos baigėsi, o kovos tarp konkurencinių grupių yra natūralios ir netgi garantuoja progresą. Būtent ši pozicija yra identiška ir imperialistinei nuostatai, ir bendroms kapitalizmo tendencijoms – svarbiausia suskaldyti pasaulį, visuomenę, jos grupes ir patį žmogų į daugybę tarpusavyje konkuruojančių vienetų, įskelti konfliktus, kad būtų galima visus valdyti.

Čia derėtų priminti, kad į menininko kategoriją šiandien įsprausti žmonės visada priešinosi bet kokioms prievartos formoms, ypač išnaudojimui ir diskriminacijai. Todėl, užuot žaidę jiems primestus idiotiškos konkurencijos žaidimus, jie turėtų organizuotis klasinei kovai prieš savo išnaudotojus. Privalome sustabdyti net menkiausias imperialistinių karų (tiek vidinių, tiek išorinių) užuomazgas ir kartu su visa išnaudojamųjų armija pradėti klasių kovą. Bet visų pirma reikia su šaknimis išrauti buržuazinės ideologijos piktžolę – rimtąją kultūrą ir meną, visokius pasyvumo, tingumo, paklusnumo ir nuobodybės propaguotojus.

Liaukimės tikėję gąsdinimais, neva kultūra slopinama, jos rėmimas mažinamas, todėl reikia kibti į gerkles politikams (kaip siūlo buržuazinis ŠMC kuratorius Simonas Reesas) – sugriaukime kultūrą ir patys politikai per jėgą ims piršti finansus, kad tik kaip nors sustabdytų laisvus žmones (toks scenarijus buvo taikomas po 1968-ųjų Vakarų Europoje ir JAV). O jeigu žmogų įtikina tik biudžeto eilutės, o ne argumentai ir aistringa retorika, vadinasi, laikas jam susimąstyti apie savo paties korupcijos lygį.

Grįžtant prie menininkų ir politikų poliarizacijos, galima teigti, kad kova tarp šių dviejų žmonių grupių būtų labai sveikintina, juolab kad ilgainiui šios grupės, kaip savarankiškos kapitalistinės specializacijos, turėtų išnykti, nes jų egzistavimas įmanomas tik atėmus iš žmogaus tai, kas suteikia jam laisvę – teisę pačiam apsispręsti ir tarpusavyje susitarti tiek estetikos, tiek socialiniais klausimais be jokių tarpininkų ir „ekspertų“.

Ką mes siūlome? Siūlome paleisti policiją ir armiją, o ginklus išdalyti menininkams. Prasmę kuriantys žmonės pajus, kokiose situacijose juos panaudoti. Kita vertus, menininkams būtų pravartu atsitraukti nuo juos taip užvaldžiusios specializacijos ir konkurencinių žaidimų. Antras žingsnis – atidaryti kalėjimus, nes visuomenė negali būti laisva, jei bent vienas jos narys yra nelaisvas (iš esmės niekas neturi teisės atimti kitam žmogui laisvės vien todėl, kad šis neatitinka kažkieno nustatytų taisyklių, o „nusikaltėlių“ prievartą ir/ar terorą reikėtų traktuoti kaip reakciją į visuotinį valstybinį-sisteminį-kultūrinį terorą ir represijas). Galiausiai siūlome nustoti visko bijoti: nedarbo, PSD, įstatymų laužymo, kriminalizmo, nuosavybės ir civilizacijos praradimo... net pačios laisvės. Vaizduotę – į gatves!

 

Autoriaus mirtis ir dekoratyvioji teksto funkcija

 

Simboliška, kad Agnė Narušytė, savo tekste lygiagrečiai plėtodama autoriaus mirties temą, ne tik užverčia skaitytojus begale autorių pavardžių, citatų, bet ir pačią idėją susieja su konkrečiu autoriumi. Jei būtų norėjusi pasakyti ką nors konkretaus, galėjo tiesiog ramiai plagijuoti mintis, jas išvalydama nuo to, kas jai nepriimtina, ir papildydama savo įžvalgomis, nes būtent tai ir yra pagrindinis minties pažangos garantas, anot Lautreamont‘o ir kitų institucionalizuotos kultūros griovėjų. Deja, susidaro įspūdis, kad institucionalizuota kritika be autorių vardų šiandien būtų bejėgė, nes nesugebėtų nieko pasakyti. Tą daugiau nei akivaizdžiai rodo, pavyzdžiui, mano pavardės atsiradimas tekste „Apie skaitymą“ – Narušytė man priskyrė atsišaukimą, kuris yra kolektyvinio darbo rezultatas (aš tai vertinu labiau už asmenines nuomones ir visi, kuriems yra tekę kolektyviai kurti, turėtų su tuo sutikti). Dar liūdniau, kad kritikė to atsišaukimo tikriausiai nė neperskaitė, nes klaidingai nusakė jo turinį ir padarė keistoką išvadą: „Institucinės kritikos“ skyriuje eksponuojamą Redo Diržio atsisakymą dalyvauti Vilniaus kultūriniuose renginiuose galima interpretuoti ir kaip kritikos neutralizavimą, ir kaip institucijos autoironiją“ (jeigu Narušytė autoironiją laiko kretinizmo atmaina, reikėtų su ja sutikti). Kadangi vien šiame trumpame epizode esama tiek faktinių ir loginių klaidų, aišku, ko tikėtis iš viso teksto. Išankstinės intencijos akivaizdžios: utriruoti kritiką iki nereikšmingos dekoracijos, sveikinti bet kokio socialinio sąjūdžio privatizavimą ir išaukštinti šį veiksmą (tas buvo net keletą metų tendencingai proteguojama Gedimino ir Nomedos Urbonų atžvilgiu, aišku, ne be jų pačių iniciatyvos). Lietuvos psichodarbininkų veikla utriruojama iki ekscentriškos Diržio saviraiškos. Turiu pabrėžti, kad ir psichodarbininkų atsišaukimo (šis buvo publikuotas viešai su labai aiškia intencija – tai atsisakymas dalyvauti šiame ŠMC projekte) eksponavimas parodoje, ir klaidingas jo autorystės nustatymas yra akiplėšiški ir netgi ciniški jėgos demonstravimo veiksmai. Numatome jiems adekvačius atkirčius, nes diskusija čia nebeturi jokios prasmės.

 

Ad hominem ir kitokie būdvardžiai

 

Jau senokai norėjau pradėti diskusiją šia tema, pritaikydamas ją „rimtosios kultūros“ kontekstui. Aiškumo dėlei norėčiau patikslinti, kad terminą „rimtoji kultūra“ suprantu Henrio Flynto dar 7-ajame dešimtmetyje suformuluotų kriterijų pagrindu – tai kapitalistinė specializacija, siekianti įtvirtinti buržuazijos klasę, sukurianti produktą ir jo vartojimo sistemą, pagrįstą galios struktūrų reguliuojamais konkurenciniais ir hierarchiniais santykiais, neturinčiais jokių argumentų, išskyrus metafizines spekuliacijas. Galios centrų ir kontrkultūrinei kritikai taikomi dvejopi standartai. Išsišokėliai dažniausiai kaltinami nepakankama argumentacija arba puolimu prieš žmogų (ad hominem), o kaltintojai, pasinaudodami privilegijuota savo situacija, tokiais pat „logiškais“ inversyviais ad hominem argumentais apeliuoja į autoritetus, į „ekspertus“ ir netgi patys į save. Pavyzdžiui, Narušytė, minėtame straipsnyje subarusi kritiką Kęstutį Šapoką už būdvardžių (jie, beje, stropiai išvardyti) vartojimą, tame pačiame tekste pati pažeria galybę būdvardžių, kurie tarsi turėtų įteisinti jai patikusių asmenų kūrybą ir mintis. Ar tik ne šitie patys būdvardžiai ilgainiui tampa pagrindiniu argumentu, kalbant apie „spaudos ir publikos dėmesį“, kuriuo remiantis ir statoma hierarchinė „rimtosios kultūros“ piramidė? Galbūt klausimas čia turėtų būti užduodamas netgi kiek kitaip: kam galima vartoti būdvardžius, o kam – ne?

 

Dar apie parodą „Lietuvos dailė 2000-2010“

 

Aplenkdamas propagandinę aprašomąją kritiką, virtinės dailėtyrininkų pateiktą tiek parodos kataloge, tiek žiniasklaidoje, nekreipdamas dėmesio nei į menkinamuosius, nei į išaukštinamuosius būdvardžius, be to, visiškai palaikydamas Šapokos pateiktą ŠMC, kaip galios centro, dešimtmečio veiklos analizę, pabandysiu trumpai reziumuoti kontekstą.

Ši paroda aiškiai parodė atvirai spekuliacinį šiuolaikinio meno (ir kultūros apskritai) pobūdį – didžioji dauguma darbų gali būti perkelti į visai kitas sales, nurodančias visai kitus konceptualius aspektus ar kūrybines tendencijas, ir kritikai lygiai taip pat sėkmingai įvardys tokį patį menininkų įtaigumą ir kuratorių sumanumą. Ši situacija primena kiek senstelėjusį, bet, atrodo, vis tebesikartojantį „mokslinį“ principą. Lietuvos archeologijos patriarchai Pranas ir Regina Kulikauskai 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais suformulavo I tūkstantmečio Lietuvos keramikos klasifikacijos pagrindus – išskyrė keturis pagrindinius tipus. Kadangi turėjo tik tuo laikotarpiu datuojamas keramikos šukes, tai jomis ir rėmėsi. Jaunas mokslinis bendradarbis Eugenijus Svetikas 9-ojo dešimtmečio pradžioje labai nustebo, kai iš šukių, esančių Alytaus kraštotyros muziejuje, suklijavęs kelis to laikotarpio puodus, beveik kiekviename iš jų aptiko visų keturių klasifikacinių grupių požymius...

Kritikuojant ŠMC nereikėtų pamiršti, kad tai nėra vienintelis galios centras Lietuvos [vizualaus] meno erdvėje. Labai simptomiška ŠMC (ir jo strateginio partnerio NDG) pozicija, išsakyta parodos kataloge: „Nereikia kalbėti, kuri jėga [turima galvoje ŠMC ir LDS] nugalėjo, nes toks klausimas nebetenka prasmės.“ Iš tikrųjų galima konstatuoti klasikinę situaciją, kaip ją apibūdino Buenaventura Durutti: „Nė viena valstybė [ar atskiros jos struktūros], kovodama su fašizmu, nenori jo iki galo sunaikinti. Kai buržuazija pamato, kad valdžia slysta iš jos rankų, ji ima maitinti fašizmą, kad išlaikytų savo privilegijas.“

Šiandien galime konstatuoti, kad pastarąjį dešimtmetį dominavusios neoliberalios jėgos (ŠMC, ŠDIC, NDG) dabar stengiasi suartėti su nacionalistinį, despotišką ir hierarchinį misticizmą „amžinųjų vertybių“ pavidalu propaguojančia LDS, nors ši institucija, atrodo, džiūgauja dėl amžino savo oponento impotencijos. Parodoje šio suartėjimo dar nematyti, bet jis jau sklando ore. Noriu griežtai paprieštarauti socialdemokratinei Šapokos idėjai, kad į aktyvų meno lauką įtraukus daugiau meninių centrų, pakeitus ŠMC direktorių ir/ar komandą, įvedus naujos kartos meno lygos žaidėjus, kas nors pasikeis, – problema slypi pačioje buržuazinėje meno prigimtyje ir ją reikia spręsti iš esmės.

Šia paroda jos rengėjai tiesiai pareiškė – menas neturi jokios socialinės reikšmės, o jo vardu vaidinami vaidmenys tėra rinkos produktai, už kuriuos sumokama (etatais, honorarais, simboliniu kapitalu). Tą įrodo net visai paprastas mano atvejis – atsisakymas dalyvauti parodoje yra svarbesnis „meninis“ reiškinys nei dešimtmetį trunkanti kasdieninė kančia prie molberto sublimuojant idealus. Kol menininkai nesuvoks, kad neoliberaliai rinkai reikalingas ne jų gaminamas „menas“, bet jie patys kaip „produktas“, tol ir toliau bus skurdinami, išnaudojami.

Kita vertus, privalu konstatuoti, kad parodoje dalyvaujančių menininkų sąmoningumo lygmuo yra apgailėtinas. Šita aklų būtybių masė nepuoselėja net menkiausių solidarumo užuomazgų („Bendradarbiavimo“ skyriuje pristatomi darbai ir idėjos demonstruoja ne solidarumą, bet greičiau biurokratėjimą). Kaip nepaminėti vieno iš bene dviprasmiškiausių eksponatų – tai piktogramų, kurioms išbadė akis akli vaikai, kolekcija. Robertas Antinis pateikia kaip savo (?) kūrybą. Labai sveikinu šio žmogaus iniciatyvą daug laiko skirti likimo nuskriaustiems vaikams, bet šitoks šio reiškinio eksponavimas yra toks pat amoralus, kaip ir vaikų darbas Kinijos sportbačių fabrikuose.

Vis dėlto esama ir džiuginančių ženklų. Antai oficiozinė kritikė Agnė Narušytė skundžiasi, kad sklindantis „kritikos pyktis temdo akis“. Manyčiau, akys turėtų temti ne nuo kritikos, bet nuo savo pačių įdirbio per pastaruosius 20 metų. Tai išties kažkas nauja mūsų psichorepresinės okularcentristinės sistemos kontekste – neatsimenu nė vieno fakto, kad Lietuvos meno padangėje kada nors būtų užtemdytas hegemoninis žvilgsnis. Manyčiau, net George’as Bataille’is, romano „Akies istorija“ („Histoire de l'oeil“) su apmąstymais apie aklą tėvą autorius ir Acéphale steigėjas, iš džiaugsmo trintų rankas. Galėčiau priminti, kad jis pasiūlė keletą pikantiškų receptų, kaip išsilaisvinti iš reginio pinklių – pavyzdžiui, išsilupti akis ir išvolioti jas purve... O po to laki, lengvos erotikos ribas peržengianti jo fantazija skraidina toli toli į bekraštį galimybių okeaną. Kaip nesidžiaugti, jeigu totalitaristinė Apšvietos hegemonija akivaizdžiai eižėja. Neigimo neigimo dialektika ant slenksčio. Su tuo visus ir sveikinu!

 

Redas Diržys

Lietuvos psichodarbininkai

Data Miners & Travailleurs Psychique

"Kultūros barai", Nr.11, 2010.