EN LT
APIE ALYTAUS BIENALĘ Print
Written by Redas Diržys   

Pergalvok visus savo gyvenime darytus „darymus“. Dabar atmesk visa, kas fiziologiškai būtina (arba žalinga) – tokius reiškinius, kaip kvėpavimas, miegas (rankos susilaužymas). Iš to, kas liko, išmesk socialinių poreikių patenkinimui skirtą veiklą – tai labai plati sritis, aprėpianti tavo darbinius ir prekinius-piniginius santykius, vartojimą, vaikų priežiūrą, mandagumą, balsavimą, šukuoseną ir dar daug daug visa ko. Iš viso to, kas dar liko, išmesk atstovavimą ir tarpininkavimą – tai irgi plati sfera, kuri iš dalies persipina su jau atmestomis veiklomis. Iš to, kas dar liko, atmesk visa, kas susiję su konkurencija. Dabar susikoncentruok į tai, kas dar liko ir buvo daroma vien todėl, kad tau tai patinka daryti. (Henry Flynt „Against „Participation“: Total Critique of Culture“)  

 

 

 

 

Alytaus bienalė – tai jau antrą dešimtmetį skaičiuojančių eksperimentinių tarptautinių vizualaus meno renginių tradiciją reziumuojantis kas du metai vykdomas renginys visuomeninėse ir urbanistinėse miesto erdvėse. Ypatingai yra atsižvelgiama į urbanistinius miesto ypatumus, istorinius-politinius elementus. Labai svarbi aplinkybė – Alytuje nėra jokios meninės infrastruktūros (jokių galerijų, meno muziejų...netgi elementarios parodų salės nėra mieste, skaičiuojančiame iki 70 tūkst. gyventojų). Taigi menininkų pasirinkta neišvengiamybė išeiti į gatves tapo jų identitetu.

 

Pirmieji renginiai vadinosi Tiesė.Pjūvis ir Alytaus gatvėse buvo surengti 1993-1996 m. kasmet vieną dieną 24 valandoms okupuojant miestelio gatvę saviraiškos (meno) tikslais. Ilgainiui jie pradėjo panėšėti į normalų meno festivalį netradicinėse vietose, menininkai pradėjo kelti išskirtinius reikalavimus, ir organizatoriai nutraukė šią veiklą kaip beviltišką.

 

1998 m. surengtas meno įvykis turėjęs įvelti tiek menininkus tiek jų palaikytojus į agresyviai miestelį pusiau perrėžiantį Nemuną žlugo gerai ir neprasidėjęs, nes įvyko nelaimingas atsitikimas – vienas pagalbininkų nugarmėjo nuo tilto į upę ir tik per stebuklą išliko gyvas. Nacionalinė spauda šį įvykį įvardijo kaip kriminalinį. Po to sekė reakcinis laikotarpis, kuomet buvo praktiškai nebeįmanoma gauti leidimų organizuoti panašią veiklą viešosiose erdvėse.

 

Tradiciją pavyko atgaivinti 2005 m. surengiant Alytaus Bienalę, kuri deklaravo paprastą tiesą – bienalės gali vykti visur, jų pernelyg iškelta savaiminė „vertė“ yra ideologijos suformuota klišė, kurią paneigti galima tik ją realizuojant ir iš jos nuolat šaipantis. Buvo atvirai deklaruojamos visuotinės debienalizaciojs pasaulyje pradžia, iškeliama kolektyvinės kūrybos ir menininkų tarpusavio bendravimo ir veikimo išvien svarba. Būtent šie aspektai buvo labiausiai puoselėjami tęsiant bienalės tolimesnį augimą.

 

2007 m. bienalė buvo atiduota į jaunų ir bepradedančių menininkų karjeras žmonių rankas, kad, užuot stengęsi kreipti savo veiklą į tokių renginių kontekstą, patys pajustų savo kailiu tokių renginių vidinę logiką ir galbūt netgi netyčiomis uždusintų vos beužsimezgančią bienalę, kaip rimtosios kultūros užuomazgą. Kadangi, užuot sunaikinę bienalę, jie tik pasimėgavo šios teikiamais malonumais, sekanti bienalė – meno streiko bienalė - buvo griežtai nusiteikusi prieš meno produkciją. Meno streikas buvo paskelbtas kaip priešprieša VEKS‘ui (Vilniui – Europos kultūros sostinei) bei visam nacionaliniam establišmentui apskritai. Tokiu būdu bienalė buvo realizuota iš vidaus ir nuo šiol bienalės veiksmas jau numatomas kas antrus metus demonstratyviai ne tik nekurti meno, bet ir išjuokti jo gamintojus, propaguotojus bei vartotojus.

 

Šiuo metu bienalė žvelgia į ateitį ir siekia įsilieti į visuotinį streiką 2012 m. kaip psichodarbininkai, užtikrinsiantys žmonių dvasinį išsilaisvinimą nuo fetišizuotos „kultūros“. Be to, mes paremsime visus meno streikus, nukreiptus prieš kapitalistinį neo-liberalizmą bei buržuazinę kultūrą, mes visomis išgalėmis prisijungsime ir paremsime visas iniciatyvas, nukreiptas į „kultūros sostinių“ sabotažą ar – mažesniame lygmenyje – į meno bienalių žlugdymą.

 

 

„Jeigu tikslas – perduoti valdžią į pačių žmonių rankas, tai priemonės turėtų būti visuomeninių revoliucinių organų kūrimas: darbininkų tarybos, bendruomenės tarybos, komunos ir pan.

Jeigu tikslas – išlaisvinti žmogų kultūriškai, socialiai ir ekonomiškai, tai šį tikslą galima pasiekti „kultūros“ naikinimo priemonėmis.

Jeigu tikslas – išlaisvinti žmogaus prigimtį, tai reikia pasitelkti seksualines ir socialines priemones.

Jeigu tikslas – „visuotinumas“, tai ir priemonės turi būti „visuotinės“: viskas arba nieko.“

 

Benas Morea, „Juodoji kaukė“, Nr. 7, 1967 m. rugpjūtis / rugsėjis