EN LT
BB7: AKTYVISTINIO MENO SPEKTAKLIS Print
Written by Redas Diržys & Kęstutis Šapoka   


[OKK/Raum 29. Memory Game]

Septintosios Berlyno bienalės (BB7) kuratoriai pasišovė bristi tiesiai į politikos liūną, atsisakę seiliojimosi su menininkais ir jų meniniais projektais, kurie „nesprendžia realių problemų“. Arturas Żmijewskis ir Joanna Warsza 2011 m. laiške, atsiųstame Alytaus bienalei, savo strategiją įvardijo taip: „BB7 atrenka menininkus ne meniniams, bet politiniams projektams. Tai politinio sąmoningumo, pastebimų socialinių poslinkių ir efektyvių strategijų rėmimas. BB7 kviečia visus tapti politiškai atsakingesnius, tiesiogiai dalyvauti patiems, atmesti kairįjį skepticizmą, atsiliepti į socialinio protesto ir okupacinių judėjimų aktualijas. 9 savaites, kol vyks paroda, mes ketiname konfrontuoti su tokiais reiškiniais kaip nacionalinis menas, konservatyvus menas, bažnytinis menas, žaliųjų menas, pedagoginis menas, neprivilegijuotųjų menas ir pan. Tokiu būdu BB7 rengiasi tapti politine bienale, o ne dar viena bienale apie politiką.“

 

Tada buvo galima tik įtarti, o šiandien, apžvelgiant visą BB7 veiklą, yra akivaizdu, kad tai ne kas kita, o kriptofašizmas. Kitaip tariant, tai sisteminis koncepcijų, simbolių ir produktų, būdingų totalitariniams, fašistiniams socialiniams dariniams, pritaikymas kairiojo diskurso ideologijai, kad šią paklausią prekę būtų galima parduoti rinkoje. „Menas kaip politika, bet atsisakant politinių baimių, oportunizmo ir cinizmo“, tapo cinišku „politikos“ simuliavimu, nauju reklaminiu lozungu, kuris ragina pagaliau „išsilaisvinti iš visų tabu“, iš vizualinio glamūro ir visais atžvilgiais ultrahierarchizuotos šiuolaikinio meno biurokratijos.

 

 

Geras to „išsilaisvinimo“ pavyzdys – reakcija į Martino Zeto projektą. Kas gi atsitiko, kai jis paragino apsivalyti nuo milijoniniais tiražais Vokietijoje išleistos kontroversiškos, antimusulmoniškas nuotaikas kurstančios kongresmeno Thilo Sarrazino knygos „Vokietija apsivalo nuo to“ (Deutschland schafft es ab), siūlydamas tiesiog surinkti egzempliorius iš žmonių, nebenorinčių laikyti jos savo namuose? BB7 kontekste pats Sarrazinas tapo vos ne auka, esą jį nori „cenzūruoti“ naujieji knygų degintojai. Tūkstančiai komentatorių užsipuolė Zetą agresyviais komentarais, pradedant nuo užgauliojimų Tschechische Nazi-Schwein ir baigiant Heinricho Heine’s citata „Tie, kurie degina knygas, tuoj pradės deginti ir žmones.“ Atrodo, būtent tokios reakcijos ir siekė parodos kuratoriai su politiniais užsakovais iš Bundestago (kad šie ryšiai gana glaudūs, atvirai liudija į BB7 įvelti menininkai), nes ilgainiui Zetas buvo visiškai nutildytas – be kuratorių žinios jis neturėjo teisės nieko viešai pareikšti, jo interviu imta cenzūruoti, o kad menininkas nebandytų savivaliauti ir elgtųsi lojaliau, buvo delsiama sudaryti su juo kontraktą, kol nuspręsta išvis jo nepasirašyti.

 

Deutschland schafft es ab

 

Zeto pagrindinė intencija – kalbėti apie rasizmą, plintantį Vokietijoje. Bet kuratoriai šį diskursą radikaliai apvertė aukštyn kojomis ir pavertė tuščiais ginčais apie nacionalsocialistų strategijas (kaip antai knygų deginimą).  

 

Kad Zetui kils problemų, buvo galima numatyti iš anksto – jis nėra imigrantas, niekada pats nesusidūrė su rasizmu, be to, jam nepavyko užsitikrinti, kad projektą palaikys vietinės imigrantų bendruomenės, nes „meninė“ jo pozicija toli gražu nėra jų problemų atgarsis, greičiau atspindi seniai nebeveikiančią buržuazinę, irgi rasistinę multikultūralizmo ideologiją. (Pasak jos kritikų, „Dėdės Tomo trobelė“ yra rasistinė knyga, nes bando įteigti, esą juodaodžiai privalo atsisakyti savo tapatumo, tada galės būti tokie kaip baltieji buržua.)

 

Zetas neįvertino, koks yra struktūrinis, institucinis rasizmo mastas. Vokietijoje neįprasta kelti tokių problemų kaip Oury Yalloh nužudymas Desau ar kitų juodaodžių piliečių paslaptingos mirtys, prie kurių prikišo nagus ir federalinė policija, ir teisėsauga. Jokių komentarų. Dešimtmetį vilkinamas teisminis šių įvykių nagrinėjimas niekada nebuvo tapęs politiškai angažuoto aktyvistinio meno tema. Bet kvailas pliurpimas apie knygų deginimą apvertė aukštyn kojom visą rasizmo problematiką – pasirodo, auka yra pats rasistas Sarrazinas, kurį puola kairuoliškai nusiteikę agitatoriai! Ir tas apvertimas padarytas sąmoningai po keleto privalomų BB7 kuratoriaus vizitų į Bundestagą „konsultacijoms“.

 

Kad Żmijewskis sąmoningai vengia kalbėti apie struktūrinį rasizmą, įleidusį šaknis į buržuazinę „baltųjų“ kultūrą, rodo ne tik atvirai rasistiniai jo paties pasisakymai, tą patvirtina ir Berlyne gyvenantis afroamerikietis menininkas, galerininkas Howardas McCalebbas, pakvietęs dalyvauti antirasistinėje parodoje „Nesankcionuoti“, kurios anotacijoje Żmijewskio bienalę jis vadina rasistine ir kviečia burtis visus spalvotuosius, kad šie prišiukšlintų (tiesiogine to žodžio prasme) Berlyną. Mat Żmijewskis yra ne kartą viešai teigęs, kad „spalvotųjų“ vieta ten, iš kur jie kilę, o kurti meną gali vien tikrieji menininkai (jis pats ir kiti meno pasaulio isteblišmento veikėjai galėtų tokius atrinkti) – visa kita yra šiukšlės.

 

Zetas klysta manydamas, kad antifašistų tikslas – pulti fašistus. Užuot stojus į kvailą kovą, naudingą tik eiliniam triukšmui žiniasklaidoje sukelti, reikėtų remti bendruomenes, kurios jaučiasi puolamos, – tai ir yra pirminis proletarinis solidarumas: ginti save nuo antpuolių, palaikyti kitus skriaudžiamuosius ir bendrai kovoti su kapitalizmu, nes avangardo grupuotės išlieka revoliucinės tik tuo atveju, jeigu sugeba gaminti savo produkciją kaip darbininkų kolektyvas ir nevirsta politiniu dariniu. Menininkų organizacija, turinti idėjinį lyderį, yra ne kas kita, o politinė partija, sukurpta pagal masonų principą.

 

Protestuodamas prieš Żmijewskio BB7 demonstruojamą struktūrinį rasizmą, kuris dera prie kitų rasistinių Berlyno renginių, pradedant nuo 1884 m. Berlyno konferencijos, Alytaus bienalės pritaikymo kultūros naikinimui ir šios bacilos skleidimo pasaulyje komitetas (ABRACADABRA-C) kartu su Alytaus dailės mokyklos mokiniais 2011 m. gruodžio 12 d. surengė pasaulinę rasizmo ir buržuazinės kultūros propagandos valgymo bei deginimo akciją. Simboliška, kad ši diena laikoma ir pirmojo kryžiaus žygio data, o jis, kaip žinome, po to, kai buvo sudeginta Ma’arrat al Numano tvirtovė, baigėsi kanibalizmo protrūkiu…

 

Prie alytiškių akcijos aktyviai prisidėjo ir DAMTP nariai Baltarusijoje – Lipovyj Cvet pasiūlė sudeginti Marinos Napruškinos komiksus, per neapsižiūrėjimą atsivežtus į Lietuvą. Baltarusių aktyvistai atvirai smerkia baltarankę emigrantę, kuri, saugiai įsitaisiusi Berlyne, gamina antivalstybinius komiksus, neva kritikuojančius diktatorišką Lukašenkos režimą, ir sėkmingai daro meninę karjerą, o aktyvistai rizikuoja atsidurti už grotų, platindami tuos paveikslėlius Baltarusijoje. Paradoksalu, bet pagrindinis Napruškinos komiksų patosas yra nukreiptas į Lukašenkos (panašiai kaip ir dar vienos BB7 dalyvaujančios grupės Voina atveju – į Putino) asmenybės kulto stiprinimą. Ši Żmijewskio proteguojama „aktyvistė“ simuliavo ir keletą antilukašenkinių performansų su plakatais Berlyno aikštėse.

 

Ryšiai su Voina vyrukais – karingojo anarchizmo įvaizdis

 

2012 m. pradžioje BB7 tinklalapyje pasirodžiusi žinutė, kad prie bienalės kuravimo prisidės Voina, priminė kažkieno piktą pokštą arba eilinį Żmijewskio triuką, kuriuo jis siekia padidinti savo populiarumą. Juk Voina vos prieš kelis mėnesius oficialiai paskelbė atsiribojanti nuo Maskvos bienalės, kuri yra proputiniško, su spec. tarnybomis atvirai susijusio isteblišmento spektaklis, globojamas Rusijos kultūros ministerijos. Aktyvistų kreipimąsi, raginantį ją boikotuoti, parėmė ir Alytaus bienalė (tiesa, kai kurie konformistiškai nusiteikę, trumparegiškumu garsėjantys Lietuvos menininkai vis tik dalyvavo tame Maskvos šou pasyvaus užpildo teisėmis). Beje, abi – ir Maskvos, ir Berlyno – bienalės, nors yra skirtingos, bet į karjerizmą vienodai nukreiptos viešųjų ryšių akcijos, kurias lydi labai artikuliuota propaganda.

 

Voina aktyvistai skundėsi visam pasauliui, kad Maskvos bienalėje yra demonstruojama politinių grupės akcijų dokumentacija, kurią per kratas areštavo spec. tarnybos. Jie teigė nieko bendra neturintys su buržuaziniu menu, esą Voina tikslas yra politinis – agresyviai kovoti su prievartos aparatu, t. y. su policija ir spec. tarnybomis (tarp žinomiausių šios grupės akcijų yra „Didysis falas“ 2009 m. ant tilto prieš KGB pastatą St. Peterburge ir sudegintas policijos automobilis uždarame nuovados kieme – naujametinis sveikinimas politiniams kaliniams). Tačiau Voina flirtas su BB7 buvo ne kas kita, o gerai apmąstyta viešųjų ryšių kampanija, kurios tikslas – pasilypėti dar keliais laipteliais aukštyn meninės hierarchijos kopėčiomis. Nors beveik visi grupės pareiškimai nuspalvinti revoliucine, anarchistine, žaidybiškai ironiška retorika, galutinis rezultatas vis tiek yra ideologizuotas spektaklis, nors dar 2011 m. rudenį savo atsišaukime jie rašė: „Mes atsisakysime bet kokio pasiūlymo įvelti mus į biurokratinį meną.“

 

Kas gi atsitiko tokiam „radikaliam“ kolektyvu? Grupė tarsi skilo į dvi stovyklas, kurios nuožmiai kovoja tarpusavyje dėl pirmenybės viešojoje erdvėje. Taigi žiniasklaida tampa pagrindiniu dezinformacijos ir manipuliacijų aktyvistais įrankiu. Rusijoje, akivaizdu, tai atsiperka su kaupu – juk ši kultūra turi ir specifinių komunikacijos ypatumų.

 

 

Autoritarizmas persmelkęs ir vidinę Voina struktūrą. Šiuo metu grupei priklauso daugiau kaip 100 narių. Savo tikslu ji vadina aktyvistinį pasipriešinimą Putino režimui – tai visos Voina programos „vinis“. Bet grupės lyderiui Vorotnikovui akivaizdžiai nesvetimas ir karingo lyderio įvaizdis – jis mėgsta fotografuotis apsiginklavęs prie Stalino portreto, su nacionalistiniais Rusijos simboliais ir pan. Voina lyderystės sampratą geriausiai apibūdintų tokie terminai: militaristinė mintis, elitizmas ir autoritarizmas. Tinkamiausia analogija (Voina aktyvistai ją irgi mėgsta) būtų dekabristai – prieš carą sukilę aristokratai, kurie siekė konstitucinės monarchijos. Voina savo manifeste rašo siekianti „...kurti Rusijos nacionalinį šiuolaikinį meną, kuriame neliktų provincialumo priemaišų ir kuris trauktų viso pasaulio intelektualų dėmesį. […] Atgaivinti rusų menininko intelektualo idealą pagal Rusijos dekabristų pavyzdį. Įdiegti menininko kaip romantinio herojaus įvaizdį, kuris būtų priešprieša blogiui […]. Organizacijos tipas: kovotojų grupė, kasdieniniame gyvenime saistoma horizontalių ryšių, bet įgyvendinanti vertikalias akcijas.“

 

Nors deklaruoja horizontalius ryšius ir žarstosi anarchistine retorika, Voina nesugeba paslėpti prasišviečiančios sukarintos struktūros ir komandinės hierarchijos savo viduje. Ši grupė užsidariusi patriarchalinių santykių kevale su seksistiniais elementais. Ne tik tarpusavio santykiai grįsti seksizmu, juo persismelkusi ir kūrybinė vaizduotė: falo elementai labai dažni Voina repertuare ir retorikoje, tiesa, seksualines provokacijas mėgsta absoliuti dauguma meno aktyvistų.

 

Visos Voina akcijos pasižymi išskirtiniu simbolizmu ir iš anksto į tai orientuojasi. Teatrališkais veiksmais ypač siekiama patraukti Maskvos merijos dėmesį. Taigi atsiranda esminis prieštaravimas tarp pilietinio pasipriešinimo ir aktyvistų kovotojų. Jeigu jau imamasi sukarintų veiksmų, rizikuojant savo ir aplinkinių žmonių likimais, net gyvybe, tai koks aklas turėtų būti egocentrizmas, kad leistųsi įspraudžiamas į meno ir kultūros narvą? Bet šiuolaikinės spec. tarnybos tam ir kuria panašias grupes, kad spalvingu rėksmingumu jos diskredituotų pilkesnes ir ne tokias išradingas tikrųjų aktyvistų akcijas, kurių tada nė nepastebės visagalė žiniasklaida.

Futuristinio sapno iliuzija

 

Sukurti realų kairiojo meno flangą Rusijoje pagal 1920-ųjų futuristinės tradicijos pavyzdį“ – tai viena iš didžiausių nesąmonių, nes kairioji politika ir konkretūs veiksmai turi būti pragmatiškai tikslūs, o ne simbolistiniai ir nacionalistiniai-socialistiniai, būdingi Majakovskiui ir jį mėgdžiojantiems Voina aktyvistams. Pseudokairumas iš esmės yra gerai paslėptas ultradešinysis radikalumas. Savo forma ir tikslais Voina labai priartėja prie nacbolų – nacionalbolševikų partijos. Minėtą akciją, kai buvo sudegintas policijos automobilis kaip Naujųjų metų dovana politkaliniams, ji adresavo būtent profašistinei Eduardo Limonovo nacbolų partijai ir Žmogaus teisių aktyvistų grupei iš Strategijos 31 (nuoroda į Rusijos konstitucijos 31 straipsnį, apibrėžiantį vilties laisvę). Nors šios grupuotės vadina save kairiosiomis, bet joms būdinga hierarchinė struktūra ir atviras nacionalizmas, pramaišiui su fašistinės ir anarchistinės revoliucijos pažadais, – tai blogiausias įmanomas derinys iš Bakunino ir Žirinovskio idėjų.

 

„...Nė vienas iš Voina aktyvistų nėra Limonovo partijos narys – apie jų pažiūras klausk jų pačių, o ne mūsų. Mes nesame ekspertai šiuo klausimu“, – taip grupės atstovas žiniasklaidai Aleksejus Pluceris Sarno atsakė į Otto Kamalio klausimą apie Voina ryšius su nacbolais (šiems buvo išdalyta apie 100 000 USD, kuriuos Voina gavo iš britų menininko, grafičių piešėjo, pasirašinėjančio Banksy’o slapyvardžiu, kaip paramą įkalintiems meno aktyvistams).

Kuratoriaus žaidimai

 

Ne kiekvienas gali tapti menininku. Tai iliuzija. Tiesa, kiekvienas gali bandyti imituoti meną. Bet aš nemanau, kad menas nusipelno būti taip pažemintas, kad jį galėtų daryti kiekvienas. […] Siūlau vadinti tai tiesiog meno šiukšlinimu“, – teigė Arturas Żmijewskis, duodamas interviu Joanai Warszai 2012 m.

 

Reikia pasakyti, kad į BB7 kaip užpildas, t. y. „politiškai-meninio“ projekto teisėmis, pakviesta Alytaus DAMTP į gudrius kuratoriaus žaidimus neįsivėlė ir neprisidėjo prie naujojo komercinio isteblišmento kūrimo(si).

 

Nepaisydami kritikos ir net pamiršę pirminę savo intenciją atsiriboti nuo meno, BB7 kuratoriai lyg niekur nieko toliau romantizuoja menininko paskirtį, kartais prieštaraudami patys sau: „Aš kalbu ne apie menininko statuso puoselėjimą, bet apie sukūrimą erdvės, kurioje galėtume manipuliuoti tikrove – pavyzdžiui, įgyvendindami kairuoliškas idėjas. Menininkai irgi gali daryti įtaką visuomeniniams veiksniams, kaip tą šiuo metu daro politikai. Kad patrauktų daugiau šalininkų, menininkai, skirtingai nuo politikų, pasitelkia paradoksus, atskleidžia prieštaravimus, destabilizuoja nusistovėjusią tvarką, atskleidžia nutylėtas paslaptis, sukurdami daug naujų paslapčių. Tokiu būdu įsikišant į tikrovę, galima daryti įtaką tam, kas vyksta“, – pernai aiškino Żmijewskis, kalbėdamasis su Warsza.

 

Toliau – dar gražiau. Pagrindinis kuratorius suformuluoja menininko misijos apibrėžimą: „Politika – tai socialinio sąveikavimo formulė. Menininkams geriausia būtų tiesiog pasigauti idėją ir bėgti tolyn su ja. Aš tikiu, kad kiekvienas menininkas, kuris patikėjo idėja, galų gale triumfavo. […] ...tie, kurie pasigavo idėjos vedamą politiką ir iš to sukūrė meną, iškilo ir tapo visiems matomi. Todėl jie ir yra aktyvūs subjektai. Negalima to pasiekti tiesiog iš savęs – tai gali ateiti tik iš idėjų, kurios yra stipresnės už individus. Ar tu tiki, kad galima būti subjektu tiesiog sau pačiam? Būti kažkuo? Tai iliuzija!“ – minėtame interviu sušunka Żmijewskis tarsi koks Mussolinis 1919 m. „Fašizmo doktrinoje“.

 

Visais minimais atvejais akivaizdu, kad ideologiniai impulsai eksploatuojami simboliškai – šią strategiją Żmijewskis puoselėjo kaip menininkas, o kaip kuratorius jis pradėjo ją dar ir primetinėti nuo jo priklausomai BB7 komandai, menininkams, partneriams ir žiūrovams.

 

Įsižiūrėję į paskirus BB7 menininkų darbus, matysime, kad tai tik fasadas, ypač kalbant apie politinę motyvaciją. Absoliučią darbų daugumą vienija bendra priešpriešų sukeitimo logika arba tiesiog kriptofašizmas.

 

Yael Bartanos gamykla – JRMiP

Liberalūs ir apsišvietę vakariečiai, vertindami Izraelio vykdomą žydų gyvenviečių plėtros politiką, paprastai apsiriboja bendro pobūdžio pasmerkimu, rodančiu antirasistinį propalestinietišką nusiteikimą. Be to, geras tonas reikalauja atsiriboti nuo bet kokių nacionalistinių aspiracijų. Nei apie politines šių reiškinių priežastis, nei apie Izraelio valdžios vykdomą struktūrinę rasistinę politiką nediskutuojama. Suteikiama visiška meninių ieškojimų laisvė. Bet estetinį sionistinių svajonių patosą maitina praeities mitai. Dirbtinai generuotas meninis diskursas, pavadintas „Žydų atgimimo judėjimas Lenkijoje“ (Jewish Renaissance Movement in Poland – JRMiP), atskleidžia, deja, tik žydų migracijos istoriją, kaip jie patys ją dokumentavo ir aprašė. Tai atspindi pagrindinę BB7 maksimą – generuoti politinę kaitą vietovėse, kuriose užsitęsė konfliktai. Šis projektas tarsi turėtų būti nuoroda į tikrai skausmingą Izraelio/Palestinos dabartį, bet dėmesys kažkodėl nukreiptas ne į „Pažadėtąją žemę“, kur galbūt galėtų daryti realią įtaką, bet į Lenkiją. Vėl iš naujo pradedama kalbėti apie amžinosios diasporos tautą, atrodo, taip ir nenustojusią amžinai klajoti, nors jau nemažai dešimtmečių egzistuoja Izraelio valstybė, taigi diasporos istorija turėtų baigtis.

 

Tokio pobūdžio darbai sukuria geranoriško kalbėjimo įvaizdį, bet jokiu būdu nėra meninė ar politinė intervencija į realią situaciją. Sionistinė Bartanos pozicija Izraelio politiką tarsi perkelia į kontekstą, kai žydų valstybė dar nebuvo sukurta. Užuot tiesiogiai atskleidusi tokios politikos padarinius (gyvenviečių plėtra, struktūrinis rasizmas, dviejų klasių visuomenė), autorė taiko jau amžina tapusią formulę – vaizduoja žydus kaip aukas, iškeldintus ir nepageidaujamus asmenis. Bendrame BB7 kontekste tai tiesiog dar vienas pavyzdys, kaip sukeičiamos priešybės…

 

Judėjimas „Okupuok bienalę“?

 

Pažadas suteikti erdvę „okupantams“[1] ir atviras kvietimas dalyvauti jau savaime yra įtartinas, nes verčia abejoti, ar reiškinys tikrai spontaniškas, nepaklūstantis kontrolei, paremtas horizontaliais ryšiais. Tai dar vienas bandymas institucionalizuoti ir neutralizuoti protestą, šio reiškinio esmę redukuojant į vaidybinę ir terapinę praktiką. Menininkai jaučiasi sociopolitiškai aktyvūs, žiūrovai gauna naują, kiek neįprastai įpakuotą intelektualinę pramogą, o rinka (ypač kuratoriai) praturtėja dar vienu gerai parduodamu „brandu“. Žinoma, hierarchija šiuo atveju neišnyksta, tiesiog ji apdairiau užmaskuojama. Visa BB7 tampa kažkokiu žmijevskišku dariniu su vizualiniais panoptikono, revoliucijos ir zoologijos sodo elementais. Panašumas į televizinio realybės šou formatą rodo, kad BB7 yra eilinė protesto kaip reiškinio serializacija – bienalizacija.

Nuolat peršama idėja, kad aktyvizmas turi politinį pasisekimą tik atsidūręs muziejuje, nufilmuotas arba pakliuvęs į kokią nors prestižinę bienalę… Menininkai pagal aktyvistų formatą žaidžia „didžiojo brolio“ žaidimą, kurį finansuoja Federalinė kultūros ministerija ir Multinacionalinės kultūros fondas – gerai, bet tada venceremos!

 

Viki-stilius

 

Pito Schultzo projektas Art-Wiki – tai svajonių aktyvizmo pavyzdys: kiekvienas menininkas gali įsprausti save į politinį spektrą pagal kuratorių iš anksto nurodytą formatą. Schultzas tarsi ir nedaro nieko blogo, bet atskleidžia tiek savo paties, tiek į projektą įviliotų žmonių, laisva valia pateikiančių asmeninius duomenis, naivumą. Palyginimui galima priminti, kaip desperatiškai aktyvistai, rengę akcijas prieš G8, konspiracijos sumetimais naikindavo bet kokius asmens duomenų pėdsakus – viskas buvo perduodama tik žodžiu. Kiekvienas, kuris mėgintų užrašyti asmens duomenis, būtų buvęs išmestas iš operatyvinės grupės. Tokią patirtį turintiems aktyvistams Schultzo projektas primena kvailą parodiją.

 

Verta paminėti ir tai, kad politinis tapatumas jau iš anksto yra aiškiai apibrėžtas, jokios pozicijos, tarkime, tokios kaip „poetinis terorizmas“, neleidžiama pasirinkti pačiam. Registracija vykdoma tik pagal privatų asmens vardą, o ne pagal kokią nors grupę, pasivadinusią BfapT ar panašiai. Tokia praktika yra diskriminuojanti. O po 2012 m. balandžio 26 d. kai kuriuos vardus ir grupes Art-Wiki apskritai pašalino. Skirtingai nuo vikipedijos, BB7 viki būdinga tai, kad ištrynus įrašus nebelieka jokių pėdsakų, nei kas tą padarė, nei kodėl. Kuratoriai demonstruoja labai jau abejotiną privatumo suvokimą. Art-Wiki projektas, kaip ir daugelis BB7 „projektų“, tapo savo paties arba „demokratijos“ parodija. Jau nekalbant apie bienalės kuratoriams (ar tų kuratorių vadovams) naudingą cenzūravimą, visi menininkai, palikti projekto tinklalapyje, stropiai suklasifikuoti pagal „apibrėžimus“, pradedant gimimo metais, šalimi ir miestu, baigiant „meniniu stiliumi“ ir „politinėmis pažiūromis“. Maža to, viskas „suklasifikuota“ ir kiekybiškai, pavyzdžiui, daugiausia užsiregistravusiųjų vadina save „kairiaisiais“, tada eina „feministės“, trečioje vietoje yra „liberalai“, toliau – „anarchistai“, „humanistai“, „žalieji“, „demokratai“, „socialistai“ ir „kiti“.

 

Lygiai taip pat surūšiuota „meninė veikla“. Daugiausia užsiregistravo instaliacijų kūrėjų, kiek mažiau tapytojų, videomenininkų, piešėjų, fotografų, tarpdisciplininkų, skulptorių, performansininkų, kino kūrėjų ir t. t. Pavyzdžiui, kokią nors pavardę lentelėje aktyvavę pagal „politines pažiūras“, gausime neapsakomai kvailą, absurdišką kompiuterinės sistemos apskaičiuotą ir sugeneruotą apibūdinimą „liberalė-kairioji-anarchistė-humanistė-feministė“ arba „socialistė-žalioji-krikščionė-feministė“ ir t. t.

 

Beprasmiškas beprasmiškų lentelių sudarinėjimas ir „klasifikavimas“ pagal dirbtinius apibrėžimus... Jei Art-Wiki būtų projektas-parodija, sąmoningai ir akivaizdžiai demonstruojanti daugumos šiuolaikinių meninink(i)ų naivumą ir/ar tiesiog visiškai nekritišką (nepaisant deklaruojamų „politinių“ pažiūrų) pataikavimą komercinės-ideologinės sistemos madoms, galima būtų skaniai pasijuokti. Tačiau rimtų, ideologiškai pozityvių BB7 lozungų kontekste šis „klasifikacinis“ projektas yra tiesiog kvailokas akibrokštas. Tiek jis, tiek BB7, užuot deklaravę politines pažiūras ar aktyvizmą, tampa spektakliu, kuris prastai vaidinamas, tačiau gerai parduodamas.

 

Beje, Lietuvos menininkai su asmenine savireklama prasisuko ir šiame projekte – užsiregistravo 9 menininkai iš Šiaulių, Kauno ir Vilniaus. Teisingai sakė Żmijewskis: „gavai idėją ir bėk ją pasiėmęs – tave būtinai pastebės ir tu iškilsi“. Kita vertus, kuo čia stebėtis, juk pragmatiško infantilumo tradicija pas mus gaji dar nuo sovietmečio laikų.

 

Pankėms tarp elito ne vieta

 

Pussy Riot – bene radikaliausia meno aktyvisčių grupuotė Rusijoje. Trys jos narės 2012 m. vasario mėnesį buvo areštuotos ir apkaltintos, kad kursto religinę nesantaiką, nes Maskvos centre esančiame Šv. Atpirkėjo sobore per mišias jos surengė performansą ir sudainavo pankišką dainelę Dievo Motinai, kad ši išvaduotų Rusiją nuo Putino. Šia akcija Pussy Riot padarė tai, ko Rusijos meno aktyvistai dar nebuvo pasiekę, – suskaldė Stačiatikių bažnyčią. Liberalesnės stovyklos atstovai sutinka, kad merginas reikia nubausti, bet teigia, kad jos išreiškusios kritišką savo požiūrį, todėl septyneri nelaisvės metai yra pernelyg didelė bausmė. O fundamentalistai reikalauja bausti kuo griežčiau. Palyginkime: Bažnyčios nuostata ikonų skaldytojo Avdejaus Ter-Oganiano atžvilgiu 1999 m. buvo vieninga ir kategoriška.

 

OKK/RAUM29 grupė bandė įtikinti Żmijewskį ir BB7 komandą, kad merginas būtina gelbėti, bet šie nereagavo. Galbūt tai susiję ir su vidiniu Pussy Riot (konkrečiai Nadios Tolonnikovos, kuri buvo Voina narė) nepritarimu šiandieniniams Voina lyderiams? Ilgai tylėjo ir Voina ruporas Pluceris Sarno, tik po kovo 25 d., kai merginos buvo pripažintos politinėmis kalinėmis, jam nebeliko nieko kita, kaip pranešti apie jų sulaikymą oficialiame savo tinklaraštyje. BB7 tinklalapiuose apie Pussy Riot iki šiol jokios užuominos taip ir neatsirado – pankių merginų grupė Żmijewskiui neatrodo tinkama priklausyti elitiniam avangardinio meno aktyvistų būriui.

 

Partneriai ir rėmėjai

 

Berlyno bienalę remia keleto neoliberalių valstybių vyriausybės ir keletas transnacionalinių kultūros fondų, besispecializuojančių kelti „kultūrines revoliucijas“. Panašus dėmesys yra skiriamas visam pseudoaktyvistiniam menui – spec. tarnybos ir geostrategai šiek tiek prižiūri šį veiklos barą, kad „aktyvistai“ neišeitų už kontrolės ribų. Tos pačios struktūros rėmė ir meninius programišius, aktyvistus revoliucionierius per informacinį karą su Miloševičiaus režimu.

 

Daugiau nei 30-yje šalių jos suprojektavo ir sukūrė profesionalias pilietinio pasipriešinimo infrastruktūras, logistiką, padėjo įvaldyti įvairias technikas ir metodikas, apmokė, kaip rengti demonstracijas, pasirinkti agitacinę strategiją, prasiskverbti į komunikacinius tinklus. Per arabų pavasarį Egipte, Tunise, Jemene, kitose šalyse irgi atliko savo misiją. JAV žvalgybos veiklos stilius per Fordo, Soroso ar panašius fondus gerai žinomas ir Europoje. Kai kurias Indignados („Pasipiktinusiųjų“) struktūras ir Okupuok judėjimus irgi remia tie patys „partneriai“. Būtent jie ir vaidina lemiamą vaidmenį, įtvirtindami vadinamąją kultūrinę hegemoniją. Tą rodo ir Berlyno bienalės matrica. Todėl neverta net klausti, kas iš tikrųjų suinteresuotas įkalinti aktyvizmą meniniame mainstreamo formate…

 

Šiuo klausimu pasisako ir dar vienos kraštutiniu eurocentrizmu alsuojančios bienalės Manifesta 9 kuratorius Cuauhtemocas Medina, laikytinas korumpuotos buržuazinės-masoninės-rasistinės meno sistemos simboliu: „...Ateities meninės praktikos vaidmuo – transformuoti politines hegemonijas ir atsiriboti nuo bendrosios šiandieninės vadinamojo meno pasaulio dichotomijos. Užuot naudojus apgaulingą „poetinę politiką“ steriliai politinei tematikai formuluoti arba neigus pačios kultūros galią daryti poveikį politikai, pasirenkamas politinis aktyvizmas per se.“

 

Polaris International istorija

 

Ar pastebėjote, kaip greitai atsigauna užguiti proletariniai miesto rajonai, kai juose imama plėtoti kultūrinę veiklą? Kaip greitai jie tampa mieli akiai ir draugiški? Nereikia toli žvalgytis – Niujorkas, Londonas ir Berlynas tėra vos keli pavyzdžiai. Čia mes tik pabrėžiame savo norą dirbti tarptautiniu mastu, bet išskirtinai europietišku profiliu. Polaris International Limited yra „nevisai reali kompanija“, išryškinanti tiek meno blogybes, tiek socialines sąveikas per tokius tinklus kaip WorldPress, Twitter, Facebook ir elektroninis paštas“ – rašoma pagrindiniame Polaris International Ltd. puslapyje: http://polarisinternational.wordpress.com.

 

Tyrinėjant BB7, krinta į akis dviprasmiška Polario pozicija. Jis buvo patekęs net į BB7 partnerių sąrašą, kuriame išsilaikė savaitę ar kelias. Visi bandymai išsiaiškinti, kas slepiasi už šio projekto, baigdavosi apsikeitimu žinutėmis su kažkokiu Nicholas Bourriaud, kuris dar giliau paskandindavo absurdo ir paradoksų jūroje, kol paaiškėjo, kad visa tai iš tikrųjų tėra fikcija. Nereikėtų pamiršti, kad tokie „spamai“, kaip „pasididink penį“ tada vis dar buvo laikomi tikrove, nors jų autorių taip ir nepavyko nustatyti.

 

Taigi Polaris International Ltd. palaiko Berlyno priemiesčių gentrifikacijos projektus, bando dideliais pinigais iš nekilnojamojo turto privilioti tarptautines meno struktūras… Kartu ši kompanija, „dėl prestižo“ prisidengdama kiek pakeistais garsių kuratorių vardais, atliko didelį darbą, skleisdama diskreditacinę medžiagą apie BB7. Šiuo metu Polaris bando demaskuoti rasistines visuomenės struktūras, ypač tas, kurios tarpsta meno ir „rimtosios“ kultūros lauke.

 

Instrumentalizacija

 

Apibendrinant galima teigti, kad kuriančių aktyvistų politines intencijas BB7 begėdiškai eksploatavo, prisidengdama meno vardu. Geras to pavyzdys yra Khaledo Jarraro atvirlaiškis – išleista ir išdalyta daugiau kaip 20 000 pašto ženklų su užrašu „Palestina“. Vakaruose tokia mėgstama „nacionalinių išsivadavimų“ tema surado vietą ir BB7.

 

Kai nacionalistinė pozicija susiduria su „Mikronezijos-Palestinos“ kaip galimų šiuolaikinės autonomijos sričių idėja, Izraelio valstybė staiga lieka už pasirinkimo ribų. Įmanomas tik vienas sprendimas – dviguba valstybė, paremta demokratiniu konsensusu. Bet visa tai ištisus dešimtmečius visais lygmenimis torpeduoja „demokratiškas Vakarų pasaulis“. Jeigu pamirštume išankstines bendrąsias nuostatas, turėtume sutarti, kad fundamentalistinės monoteistinės religijos ir jomis paremtos politinės ideologijos su vykdomaisiais savo organais taip ir nebuvo efektyviai panaudotos demokratiškoms pliuralistinėms visuomenėms Artimuosiuose Rytuose sukurti.

 

BB7 bandė pristatyti daugybė išties svarbių problemų, bet tokiame bienalizacijos kontekste jos nelabai galėjo atsiskleisti. Nors BB7 lozungas ragino „pamiršti baimę“, deja, pati bienalė nuėjo priešingu keliu. Labiausiai išryškėjo ne „aktyvizmas“ ir politinė problematika, bet BB7 pagrindinio kuratoriaus garbėtroška, karjerizmas ir autoritarizmas, pramaišiui su baime kalbėti atvirai, kitaip sakant, elgtis principingai (o principai – būtina aktyvisto savybė) ir leisti įvykiams tekėti sava vaga, neblokuojant ir necenzūruojant didžiulės kritikos bangos, kuri galų gale turėjo ir privalėjo sužlugdyti patį iš esmės hierarchizuotą renginį. Tam tikrame genezės taške, o gal ir nuo pat pradžių, bienalės kuratorius (matyt, „patarus“ kam nors iš atitinkamų Vokietijos tarnybų) pasuko į priešingą pusę ir ėmėsi cenzūros, kad užglaistytų diskusijas, išsaugotų diktatorišką buržuazinės bienalės toną, iš esmės kompromituodamas savo kaip aktyvisto ir kaip kuratoriaus įvaizdį. Žinoma, „atsisakius“ įprasto vizualumo, nesunkiai pavyko apkvailinti dalį publikos ir įpiršti, neva tai, kas rodoma šioje bienalėje, yra tikrasis politinis aktyvizmas. Kaip įprasta tokiems hierarchizuotiems renginiams, paaiškėjo, kad yra „teisingas“ ir „neteisingas“, „patogus“ ir „nepatogus“, oficiozinei bienalei „tinkamas“ ir „netinkamas“ aktyvizmas. Gal iš pradžių ir būta nuoširdžių intencijų kalbėti apie aktualius dalykus, bet jos sužlugo ir virto eiline vadybos gudrybe – pliurpimu apie estetiką ir simbolius. Juk ir Voina buvo pakviesta į bienalę vien dėl įspūdingo grupės portfolio, kartu siekiant, kad tas porfolio taptų dar prestižiškesnis.

 

BB7 suvaidino, kad žengia „žingsnį tolyn nuo patogaus meno“, bet nenutolo nuo jo nė per nago juodymą. Mūsų menotyra ir profesinė žiniasklaida užkibo ant šio kabliuko, naiviai žavėdamasi „radikaliu“ bienalės formatu, nors pasąmoningai vis tiek suvokė jį kaip dar vieną išradingą formalią stilistinę madą. Dabar mūsų dailėje šalia pseudofeministinės tematikos, tokių pat tuščių pseudofeministinių lozungų arba glamūrinio patriotizmo formų, kurias labai mėgsta karjerizmo virusu apsikrėtę abiejų lyčių menininkai, matyt, padaugės „politinės dailės“ artefaktų. O gal ir nepadaugės, nelygu, ar „stilius“, kurį pasiūlė BB7, taps madingas, ar ne. Juk mūsų menotyra ir dailininkų bendruomenė akylai seka madas.

 

Viena menotyrininkė, apžvelgdama BB7, rašė, kad bienalė pasirodžiusi jai svetima, nutolusi nuo provincialių Lietuvos užutėkio problemų, bet tuo pat metu „maksimaliai aktuali ir jautri erdvė“. Tiesą sakant, Berlyno bienalė nėra tokia jau svetima mūsų provincijai. „Superjautri ir aktualiBB7 erdvė tėra sumanus dizaineriškas įpakavimas be jokio turinio, lygiai taip pat, kaip ir oficioziniai mūsų šiuolaikinio meno ar dailės projektai. Tiesiog dažnai šlubuoja net ir jų dizainas, todėl kur kas labiau akis bado suklypęs ir supuvęs idėjinis karkasas.

 

BB7 kuratorius išsigando tikrai aktualaus turinio ir pavertė bienalę aktyvistinių dekoracijų paroda su korektiškų workshopų paradu, kuriame šmėsčioja nuobodžiaujantys ar tiesiog užčiaupti aktyvistai arba tokius vaidinantys aktoriai. BB7 kaip ir oficioziniai mūsų projektai iš esmės siekia to paties – ciniškai manipuliuoja menininkais, kad galėtų kurti autoritariškas, hermetiškas, hierarchines, elitizuotas struktūras. Nesvarbu, kokiomis „temomis“ spekuliuojama – multikultūralizmu, antirasizmu, antinacizmu ar „nacionalinės dailės pristatymu“ prestižinėse bienalėse, – po šiais apvalkalais slypi tas pats režimas, nuosekliai naikinantis bet kokias neinstitucionalizuoto, nekuruojamo aktyvizmo ir kritiško mąstymo apraiškas. Bienalėms reikia ne aktyvizmo su politiškai angažuotu turiniu, bet spektaklio su aktoriais ir žiūrovais, kad apsukrūs vadybininkai galėtų susižerti pelną. Nesvarbu, ar tas spektaklis kuriamas pagal „estetinį“, ar pagal „politinį“ scenarijų, – jo esmė yra ne turinys, bet forma, įpakavimas ir papildomi komercinio reitingo taškai.

 

Ši bienalė įeis į istoriją kaip absurdas, žemiau kurio jau nebeįmanoma kristi. Diskredituota viskas: menas, politika, žmonų tarpusavio santykiai, pasitikėjimas...“ – sako vienas iš BB7 dalyvių Martinas Zetas. 

 

Atsikratykite baimės būti konformistai“, – ragina BB7, o menininkai su džiaugsmu tos baimės atsikrato. Prastas, bet brangiai kainuojantis, spektaklis tęsiasi.

 

 

Panaudota Alytaus bienalės, Polaris Ltd. International, OKK/Raum 29 surinkta medžiaga.

"Kultūros barai", 2012 m. Nr. 7-8.

[1] Turimas galvoje judėjimas „okupuok!“. Judėjimo šaknys siekia 7-ą dešimtmetį, kuomet Vakarų Europos, Jav, Meksikos ir Japonijos studentai užimdavo savo universitetus. 2011 m. šis judėjimas atgimė ir išplito iš naujo praktškai vakarų Europos šalyse ir JAV kaip Ispanijos Indignados, Niujorko „Okupuok Volstrytą“ ir tarptautinės „Arabų pavasario“ palaikymo kampanijos. Tiesą sakant, studentų okupaciniai judėjimai užimant kapitalistinėmis gamyklomis virstančius universitetus prasidėjo dar keliais metais anksčiau.